Helovinas ar Vėlinės?

Mes, lietuviai, turime daugybę nuostabių švenčių ir tradicijų, iš kurių viena – Vėlinės. Tačiau šalia savo archajiškumo turime ir tikrai labai smalsų bei žingeidų charakterį, kuris kaip magnetas traukia ir bando integruoti vis naujesnių ir naujesnių vėjų. Vienas iš tokių, stipriai pučiančių iš vakarų pusės, yra Helovinas. Inovacijos ir pasaulietiškumas yra smagu ir pagirtina, tačiau ar tikrai be išimčių?..

Kas yra Helovinas?

Pirmu tiesmuku vertinumu iš esmės tai yra komercinė mirties kulto šventė. Tiesą pasakius dvejopi jausmai kyla vartojant žodį “šventė” ir žinant jo šaknies tikrąją prasmę. Bet, kaip bebūtų, patys dirbdami ir skleisdami kitų kultūrų atradimus savo šalyje negalime sau leisti būti tokiais kategoriškais neturėdami tam racionalių argumentų. Taigi pasikapstykime giliau.

Helovinas (helovynas, halloweenas ar visaip kaip kitaip, o visiškai lietuviškai – šiurpnaktis) dabar yra traktuojama kaip iš JAV kilusi šventė, kuri švenčiama spalio 31-osios naktį (visai prieš pat mūsų Visų Šventųjų ir Ilgių dienas…). Pažodžiui Halloween reiškia All Hallows’ Eve – Visų šventųjų vakaras. Helovino metu yra persirengiama vaiduokliais, mirusiaisiais, skeletais ar kitais šiurpiais kostiumais, namai įprastai būna dekoruojami išskaptuotais moliūgais (nors tradiciškai turėtų būti skaptuojama ropė, tačiau apie tai truputį vėliau) su žvake viduje, na o kostiumais persirengę vaikai varsto kaimynų duris grasindami prikrėsti pokštų arba vietoje to gauti saldainių. Tiesa, kažkuo primena mūsų Užgavėnes, tik potekstė kiek kitokia.

Helovino kilmė

Helovino, kaip šventės, šaknys siekia net keltų kultūros dienas. Taigi reikalas gimė kiek mažiau nei tūkstantį metų prieš Kristų (istorijos šaltiniuose keltų civilizacija datuojama 500-50 metų prieš mūsų erą). Keltų gentys buvo gausiai paplitę Vakarų ir Centrinėje Europoje. Veikiausiai šiandien švenčiamo Helovino pagrindinis šaltinis − tai keltiška Sauino (gėlių derliaus nuėmimo šventė, švęsta per pilnatį spalio pabaigoje – lapkričio pradžioje). Keltų naujieji metai prasidėdavo lapkričio 1 d. O kita šventė, kuri prasidėdavo Naujųjų metų išvakarėse, būdavo rengiama keltų mirties viešpaties Samhaino garbei. Įprastai tokia šventė pažymėdavo gamtos cikliškume esančio šalčio, tamsos ir gedimo sezono pradžią. Taip natūraliai buvo pradėta ją asocijuoti su žmogaus mirtimi.

Keltai tikėjo, kad Samhainas tą vakarą leisdavo mirusiųjų sieloms sugrįžti į savo namus, todėl žmonės, norėdami apsisaugoti nuo ne visai draugiškų dvasių savo namus ir gyvuosiuos, tam savitai ruošdavosi: Samhaino šventės išvakarėse žmonės užgesindavo savo namų židinius, iš ąžuolo (jiems švento medžio) šakų sukraudavo milžinišką naujųjų metų laužą, kuriame degindavo paaukotus gyvūnus. Tada kiekviena šeima nuo to laužo vėl užkurdavo savo šeimos židinį. Šios šventės metu žmonės kartais vilkėdavo specialius kostiumus, pagamintus iš gyvulių odos ir galvų, o paaukotų gyvulių liekanų jie spėdavo ateinančių metų ateitį. Šiurpu, tiesa?..

Vėliau, 731-741 m. katalikų bažnyčia šią šventę pavadino Visų šventųjų diena ir leido ją oficialiai švęsti lapkričio 1 d. Kaip ir dauguma tuo metu naujos religijos integravimo metu sugalvotų sprendimų, šis nebuvo išimti. Tad žmonės toliau galėjo švęsti jiems įprastą šventę, tik jau kitu pavadinimu. Tradicija persirenginėti įvairiais kraupiais ir gąsdinančiais kostiumais atsirado Airijoje ar Škotijoje maždaug XIX a., o JAV ji išplito XX a. pradžioje, kuomet dėl Airijoje ir Škotijoje siautusio „bulvių bado“ žmonėms teko migruoti ir ieškoti palankesnių sąlygų gyventi. Ketvirtajame dešimtmetyje JAV parduotuvėse jau pasirodė pirmieji masinės gamybos šventiniai kostiumai. Loginį kirtį dedame būtent ties žodžiu „masinės”. Esmę supratote, tiesa? Tradiciškai šie masiškai „kepami” kostiumai imituoja antgamtines ir mums baugias būtybes – vaiduokliai, skeletai, raganos, šalia kurių netruko atsirasti ir kino ekranuose figūruojančių siaubo filmų personažai, tokie kaip “Grobuonis”, “Svetimas” ar įvairaus plauko zombiai.

O kodėl yra skaptuojamas moliūgas?

Taigi – moliūgas. O tiksliau – ropė. Ši tradicija buvo pakoreguota dėl labai žemiškų priežasčių: į JAV atvykę ir tradicijas su savimi atsiplukdę anglosaksai indėnų žemėse ropių sunkiai gauti begalėjo. Tad buvo imtasi lengvai prieinamos alternatyvos – moliūgų!

Skaptuoto moliūgo istorija arba kitaip vadinama Džeko žibinto legenda yra airių tautosakos palikimas. Istorija yra apie klastingą vyruką, vardu Džekas. Pasak legendos, jis buvęs toks drąsus, padūkęs ir palėbauti linkęs, kad patį velnią leidęs sau apgauti. Istorija, be abejo, per tiek amžių jau yra sukrikščioninta (piktosios dvasios yra pakeistos velniu ir pan.), tačiau jos esmė tikrai aiškiai perteikta.

Helovinas, moliūgas ir Džeko žibinto istorija

Vieną dieną Džekas sutiko velnią, kuris buvo atvykęs pasiimti jo sielos. Tačiau gudrusis Džekas netruko sugalvoti būdo, kaip apgauti velnią ir išvengti savo likimo. Pasiūlė Džekas velniui su juo paskutinį kartą nukeliauti smuklėn ir gerai pasilinksminti. Velnias, žinoma, sutiko. Tik kai jau atėjo metas atsiskaityti už gėrimus, Džekas įkalbėjo velnią pasiversti moneta, kad šis galėtų sumokėti. Vos tik velnias pavirto moneta, Džekas iškart ją įsidėjo į kišenę, kurioje buvo sidabrinis kryžius, todėl velnias negalėjo atvirsti į save. Tik pažadėjęs Džeko nebeliesti, velnias buvo išlaisvintas. Taigi Džekas ir toliau gyveno savo įprastą gyvenimą.

Tačiau kuomet Džekas mirė, jo siela buvo atmesta tiek danguje, tiek pragare – į dangaus karalystę Dievas Džeko neįsileido dėl jo nuodėmingo gyvenimo, o į pragarą taip pat negalėjo patekti, kadangi velnias tebesilaikė savo pažado neliesti Džeko sielos. Velnias, juokdamasis iš tokio Džeko likimo, numetė jam žariją iš pragaro, kad šis bent šitaip galėtų ką nors matyti savo amžiname klaidžiojimų kelyje. Negalėdamas paimti žarijos į rankas, Džekas išsiskaptavo ropę ir ją įsidėjo ten. Taip gimė pirmasis Džeko žibintas.

Kartu su Helovinu airiai šią legendą atsivežė į Ameriką. Tačiau čia nerasdami ropių, jie ėmėsi moliūgų. Taip moliūgas tapo Helovino simboliu: tai amžinai klajojančio Džeko priminimas ir apsauga nuo blogio jėgų. Archajiškoje keltų tautosakoje ši legenda skamba iš esmės taip pat, tik skiriasi mitologiniai aspektai nuo religinių: pasmerktas amžinoms klajonėms Džekas ugnies gavo nuo šventojo laužo ir įsidėjo ją į skaptuotą šakniavaisį. Ši versija dera su keltų tikėjimu, kadangi jie tikėjo klajojančiomis sielomis.

Kas yra Vėlinės?

Grįžkime į Lietuvą. Vėlinės yra mirusiųjų atminimo ir pagerbimo diena, kuri tradiciškai minima lapkričio 2-ąją dieną, tačiau dažniausiai ši šventė asimiliuoja su Visų Šventųjų diena – lapkričio 1. Vėlinės, kaip ir dauguma pagrindinių metinių švenčių Lietuvoje, yra įtakota katalikų bažnyčios. Istorijos šaltiniuose žymima, kad bendruomeninė malda už mirusiuosius pirmą kartą paminėta tik IV amžiuje. Iš pradžių šios šventės diena nebuvo pastovi – visuotinai už mirusiuosius buvo meldžiamasi lapkričio 17 d., sausio 1 d. ar net sausio 14 d., tačiau 998 metais buvo įvesta tradicija Vėlines švęsti iškart po Visų Šventųjų dienos.

Lietuviškos Vėlinės susiformavo krikščioniškiesiems papročiams persipynus su senąja lietuvių švente – Ilgėmis. Ilgės – senovinis Vėlinių pavadinimas, kuris savyje jungia ilgesį ir mirties nuojautą. Šios šventės metu žmonės lankydavo savo artimųjų kapus ir būdavo ten mums jau pamirštu formatu: melstis už mirusiuosius buvo einama į kapus ten jiems nešant bei per naktį paliekant maisto. Tačiau nuo XIX amžiaus ši šventė buvo pritraukta prie bažnytinės liturgijos ir kunigai savo parapijiečius ragindavo tą dieną melstis ne kapinėse, o dalyvauti bažnytinėse pamaldose ir nebenešti vėlėms maisto į kapines. Tikriausiai būtent dėl to nuo XX a. pradžios įsigalėjo paprotys kapuose deginti žvakes – žmonės vis tiek norėjo asmeniškai savo artimiesiems parodyti, kad jų nepamiršo. Iki žvakių degimo tradicijos kapinėse buvo kuriami laužai, kuriuose buvo deginami seni nuvirtę kryžiai. Ugnis šios šventės metu tebeturi ypatingą reikšmę – tikima, kad ji yra gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių tarpininkė.

Pamirštos Vėlinių tradicijos

Taip pat per Vėlines lietuviai puotaudavo ir namuose – buvo ruošiamas ir specifinis tik Vėlinėms būdingas maistas. Pavyzdžiui, kraujiniai vėdarai, šaltanosiai (tai į cepelinus panašus patiekalas, tačiau į bulvių tarkį vietoje mėsos buvo dedamos trintos aguonos ir kanapės) ir kt. Ir prieš sėdant prie Vėlinių stalo, namuose būdavo praveriamas langelis – tai buvo ženklas artimųjų vėlėms, kad jos yra laukiamos.

Prieš sėdant prie Vėlinių stalo buvo būtina apsiprausti pirtyje – tai simbolizavo atsinaujinimą. Nusiprausę patys, žmonės palikdavo rankšluosčių, drabužių ir vaišių tą naktį į gyvųjų pasaulį grįžtančioms vėlėms. Taip pat per Vėlines buvo sekami įvairūs šiurpūs pasakojimai apie vėles ir mirusiuosius. Dar buvo tikima, kad mirusiųjų pasiuntiniai gali apsireikšti ir fiziniu pavidalu, todėl bet koks prašalaitis Vėlinių naktį buvo svetingai priimamas ir dosniai vaišinamas. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas ir elgetoms. Žmonės tikėjo, kad jie yra tarpininkai tarp šio ir ano pasaulių.

Senovėje baltai vėlėms pagerbti rengdavo net keturias šventes per metus – kiekvieną metų laiką, tačiau ilgainiui nusistovėjo lapkričio pradžia. Tiesa, net ir pats mėnuo buvo vadinamas Vėliumi: būtent šiuo laikotarpiu vėlinių minėjimas dera su gamtos cikliškumu.

Helovinas ar vėlinės: ką švęsti?

Tiek Vėlinės, tiek Helovinas yra apie tą patį – komunikaciją su mirusiųjų pasauliu. Tik yra vienas esminis skirtumas: Vėlinių metu mes laukiame savo fizinius kūnus apleidusių artimųjų, prisimename juos, dėkojame jiems, prašome jų palaikymo bei pagalbos ir patys būriais keliaujame į kapinaites jų aplankyti, o Helovino pamatas – baugiais kostiumas ir atributais išgąsdinti pro atvirus ano pasaulio vartus į žemę grįžtančias dvasias. Tačiau, kaip bebūtų, šiandien Helovinas mūsų kultūroje tėra atrakcija, ne tradicija. Galime vadinti jį teminiu vakarėliu, kurio metu yra sąlyginai smagu įsikūnyti į mistika ir pagarbia baime apgaubtus mitų, sakmių bei pasakų personažus. Bendraminčių rate galima išlaisvinti tiek laiko slopintą savo ezoterinį alter ego ar tiesiog apsistatyti namus akiai neįprastomis dekoracijomis.

Viskas, kas nedaro žalos kitiems, yra priimtina ir toleruotina. Pamate viskas tikrai gerai su tuo Helovinu. Kaip ir su Dionisijomis, Pesachu ar kitomis mūsų kultūrai nepažįstamomis šventėmis. Jau ne kartą viešai deklaravome ir šį kartą vėl pasikartosime: daugeliui dalykų prasmę suteikiame mes patys. Bet išmanyti, kas iš ko ir kodėl plaukia – tikrai pravartu. Tačiau ar Helovinas (dabartinis!) tikrai nedaro jokios žalos?

Helovino kostiumai ir dekoracijos yra ne kas kitas, kaip didžiulių korporacijų įrankis pelnui didinti. Ir tam tikra prasme jie yra eskaluojantys mirties kultą. Tiek Jums, tiek mums menka paslaptis, kad viskas yra energija ir visuose, net pačiuose mažiausiuose dalykėliuose, yra savas energinis kodas bei programa. Tad ar reikia postringauti apie tai, kokia programa yra integruojama kūdikiui, kuris dėl bendro smagaus chaoso yra perrengiamas serijinio žudiko su kruvinu peiliu rankoje kostiumu ir bendrai nuotraukai sodinamas šalia dirbtiniame kraujyje išmaudytų tėvų? Ar tikrai taip mielai tai atrodys nuotraukose plačiuosiuose socialinių tinklų vandenyse?..

Linkime visiems harmonijos, darnos ir stipraus vidinio ryšio su šaltiniu!