Sanskritas – senoji vedų kalba, formavusi Rytų dvasinį ir kultūrinį pamatą

Sanskritas yra laikomas viena seniausių žmonijos kalbinių sistemų, kurios reikšmė peržengia vien lingvistines ribas. Formuotis ji pradėjo net 2000 metų pr. Kr., tad tai ne tik istorinė ar akademinė indijos kalba, bet ir gili kultūrinė terpė, per kurią buvo formuojama filosofija, religija ir net pasaulio suvokimas. Su sanskritu mes turime daugybę sąsajų, tačiau daugeliui ji pirmiausia asocijuojasi su senoviniais tekstais, tačiau žodžio reikšmė šioje tradicijoje visuomet buvo glaudžiai susijusi su garsu, ritmu ir vidine patirtimi. Juk sanskritas – indoarijų kalbos atstovė.

Kilmė ir istorinė raida

Sanskritas priklauso indoeuropiečių kalbų grupei. Tiksliau sanskrito kalba – indoarijų kalbų šakos atstovė, kuri ir yra piskiriamas indoeuropiečių šeimai ir kalbų grupei, o pastaroji siejama su senosiomis prokalbės formomis. Jo raidos kelias glaudžiai susijęs su Indijos subkontinento istorija, ypač tuo laikotarpiu, kai kalba buvo perduodama žodžiu.

Ankstyviausia forma – vedų sanskritas, dar vadinamas vedų kalbos variantu, kuris vėliau perėjo į “klasikinis sanskritas” stadiją. Šis virsmas žymėjo struktūrinį stabilizavimą, kai buvo apibrėžtos gramatinės normos, linksniuotės, galūnės ir sakinio sandara. Toks procesas buvo svarbus ne tik kalbai, bet ir visai indų kultūrai.

Gramatika ir kalbos struktūra

Didelę įtaką šios kalbos struktūrai padarė garsusis gramatikas Paninis, kurio vardas neretai minimas kartu su jo paties sukurta gramatikos sistema. Jo darbai laikomi vienais iš išsamiausių gramatikų istorijoje, o patys aprašymai – tikrais veikalų pavyzdžiais.

Pāṇini – senovės Indijos kalbininkas ir gramatikas (apie V-IV a. pr. Kr.). Jis nesukūrė kalbos, kuri yra priskiriama indoeuropiečių šeimai, bet aprašė ją taip tiksliai, sistemiškai bei taip glaustai, kad jo darbas tapo standartu visai vėlesnei kalbotyrai.

Kalbai būdinga sudėtinga fonetinė sistema: balsiai, dvibalsis, cerebraliniai priebalsiai, taip pat reiškiniai, tokie kaip kiekybinė balsių kaita. Gramatikoje sutinkami tokie elementai kaip injunktyvas, vienaskaita su daugiskaita ir įvairios vienaskaitos formos ir išplėtotos linksniuotės, kurios leidžia itin tiksliai perteikti prasmę. Ir visa tai telpa į mus sunkiai besuvokiamus simbolius – devanagari.

Devanagari – tai rašto sistema, kuria rašomi sanskrito tekstai ir kelios šiuolaikinės Indijos kalbos. Tai ne kalba, o raidynas (abėcėlė), t. y. būdas užrašyti kalbą.  Žodis devanāgarī sudarytas iš: deva – „dievas, dieviškas“ ir nāgarī – „miesto, civilizuotas raštas“. Taigi pažodžiui: „dieviškasis“ arba „šventasis“ žodis.

Tai labai gražiai dera su tuo, kaip sanskrito veikalai buvo suvokiami kaip šventi, tikslūs ir perduodami su pagarba garsui.

Raštas ir tekstinė tradicija tiesiai iš Azijos

Ilgą laiką ši indoeuropiečių kalbų šeimai priklausanti kalba egzistavo be užrašymo, tačiau vėliau pradėtas fiksuoti rašto sistemomis, kilusiomis iš brahmi tradicijos. Šis perėjimas leido išsaugoti didelį kiekį tekstų, kurie šiandien vadinami sanskrito tekstai.

Šie tekstų rinkiniai apima ne tik filosofinius traktatus, bet ir religiniuose tekstuose vartojamą kalbą, tarp kurių ypatingą vietą užima vedos. Dėl šios priežasties sanskritas dažnai laikomas liturginė hinduizmo tradicijos pagrindu.

Vartojimas ir kultūrinis kontekstas

Istoriškai sanskritas buvo vartojamas indijoje kaip aukštosios kultūros ir mokslo kalba. Ji buvo priešpriešinama šnekamoji kalboms, kurios kito greičiau. Laikui bėgant iš jos išsivystė daugelis indų kalbų, tarp jų hindi, bengalų, nepalų, taip pat darė įtaką iranėnų ir dravidų kalbinėms sistemoms.

Šiandien ši unikali kalba yra dažniau vartojama akademiniame ir religiniame kontekste, tačiau jos mokoma universitetų programose, o žinios apie ją perduodamos kalboms ir kultūrai skirtuose tyrimuose.

Kalba, garsas ir prasmė

Svarbi sanskritą lydinti savybė – dėmesys garsų struktūrai. Manoma, kad garsas čia nėra atsitiktinis, o veikia kaip lygiaverčiai svarbus prasmės nešėjas. Todėl kalbant sanskrite, tariant tekstus šia kalba, akcentuojamas ne tik turinys, bet ir fonetinis tikslumas.

Todėl ypač svarbu išmanyti ne tik raštu naudojamus simbolius, bet ir garsus tariamose mantrose bei sakraliniuose posakiuose, tokiuose kaip indų kalbos pasididžiavimas – सत्यमेव जयते (satyameva jayate): „Tiesa visada nugali“.

Sanskritas – kur jo vieta šiandien

Šiandien sanskritas dažnai aprašomas akademiniuose ir internetiniuose šaltiniuose, tokiuose kaip vikipedija, tačiau jo reikšmė neapsiriboja enciklopediniais aprašymais. Tai kalba, kuri vis dar gyva hinduizmo filosofijos pamate, praktikoje, ritualuose ir studijose.

Ji laikoma klasikinė ne dėl senumo, o dėl struktūrinio tobulumo ir poveikio vėlesnėms indijos kalbų sistemoms. Dėl turtingos leksikos ir sudėtingos gramatikos sanskritas išlieka viena įdomiausių kalbų tyrinėjimo objektų.