Kas yra budizmas ir kuo budistai tiki

Budizmas yra viena seniausių ir kartu gyviausių dvasinių tradicijų pasaulyje. Jis neatsirado kaip teorinė sistema ar abstrakti filosofija – budizmą formavo gyva patirtis, stebėjimas ir gili įžvalgos apie žmogaus prigimtį. Nors šiandien budizmas laikomas viena didžiausių pasaulio religijų, jis iki šiol išlieka labai asmeniškas ir praktiškas.

Dažnam iš mūsų budizmas siejasi su ramybe, meditacijos praktika, smilkalais, tyliais vienuolynai ir Buddha statulos vaizdais. Tačiau iš tiesų budizmui svarbiausia ne išorinė forma, o vidinis kelias – sąmoningas santykis su savimi, pasauliu ir visomis gyvomis būtybėmis.

Kaip gimė budizmas

Budizmo pradžia siekia maždaug VI-V amžių prieš mūsų erą, laikus Indijoje, kuomet gyveno Sidharta Gautama – žmogus, kuris vėliau tapo buda. Jis gimė apsuptas prabangos, bet anksti suvokė, kad nei turtai, nei statusas neapsaugo nuo kančios, senatvės ir mirties. Šis suvokimas paskatino jį palikti rūmus ir leistis į ieškojimus.

Po ilgų praktikų, asketizmo ir vidinių kovų Sidharta patyrė nušvitimo akimirką. Taip jis tapo buda, o vėliau – mokytoju to, ką pats atrado. Jis ėmė mokyti kitus, kad kančia turi priežastį, o išsilaisvinimas iš jos – įmanomas. Šis kelias vėliau buvo įvardintas kaip keturias tauriąsias tiesas ir tauriuoju aštuonialypiu keliu.

Ką iš tiesų yra budizmas ir ką jis sako

Budizmas yra mokymas apie kančią, jos kilmę ir išsilaisvinimą iš jos. Jis kalba apie samsaros ratą – nesibaigiantį atgimimų ciklą, kurį palaiko naišmanymas, prisirišimai ir klaidingas savasties suvokimas. Savasties idėja budizme suvokiama kitaip nei Vakarų mąstyme: čia nėra nekintančio „aš“, tik dinamiška patirčių tėkmė.

Svarbu ir tai, kad budistai tiki ne dievišku išganymu, o priežasties ir pasekmės principu – dėsnis, kuris dažnai vadinamas karma. Taip pat budistai netiki kūrėju dievu, kuris valdo pasaulį ar sprendžia žmonių likimus. Atsakomybė čia visada lieka pačiam žmogui.

Budos mokymo tekstai ir doktrinos

Pirmieji budos mokymai buvo perduodami žodžiu. Vėliau jie buvo užrašyti pali – senąja pali kalba, kuri tapo ypač svarbi theravados tradicijoje. Šie tekstai sudaro kanonas, dažnai vadinamas Pali kanonu. Kai kurie mokymai taip pat buvo rašomi sanskrito kalba, ypač mahajanos kryptyse.

Skirtingos interpretacijos ir doktrinos lėmė, kad budizme susiformavo įvairios kryptys, kurios skiriasi forma, bet ne esme.

Pagrindinės budizmo kryptys

Budizmas nėra vienalytis. Laikui bėgant susiformavo kelios pagrindinės kryptys:

• Theravada (dar vadinama theravados, anksčiau kartais įvardijama kaip hinajana) – seniausia kryptis, paplitusi Šri Lankoje, Tailande, Laose, Kambodžoje, Mianmare.
• Mahajanos budizmas (mahajana, mahajanos) – pabrėžia atjautą ir siekį padėti visoms gyvoms būtybėms, paplitęs Azijoje, Nepale, Indonezijoje, Mongolijoje.
• Tibeto budizmas – dar vadinamas vadžrajana, vadžrajanos ar deimantinio kelio budizmas, susijęs su Tibeto budizmo tradicijomis, paplitęs Tibete, Butane, Buriatijos, taip pat Kagyu, Tendai, Shingon mokyklomis.

Budistai ir kasdienė praktika

Šiandien budistai gyvena labai skirtingai: vieni pasirenka vienuolišką kelią ir tampa vienuoliais bei gyvena bendruomenėje, kiti – pasauliečiai, kurie budizmą išpažįsta kasdienybėje: per etiką, sąmoningumą ir praktikas.

Budistams svarbi meditacija praktika, kuri nėra skirta tik pabėgti nuo minčių. Kaip buda mokė, ji padeda pamatyti jų kilmę, prigimtį ir išmokti nebūti jų valdomiems. Per meditaciją budistas mokosi stebėti, o ne vertinti. Tačiau dauguma budizmo terminų per eilę metų ir kultūrų įgauna daugybę interpretacijų. Štai kad ir ta pati nirvana: nirvana budizme dažnai klaidingai suprantama kaip kažkokia tolima, mistinė būsena ar rojus po mirties. Iš tiesų nirvana apibūdina vidinį išsilaisvinimą – akimirką, kai nebelieka prisirišimo, baimės ir nuolatinio noro, kad gyvenimas būtų kitoks. Tai būsena, kurioje žmogus patiria ramybę ne todėl, kad viskas tobula, o todėl, kad nieko nebereikia keisti.

Trumpai aptarkime ir žodelį “dzen”. Tai kryptis budizme, kuri pabrėžia tiesioginį patyrimą, o ne teorijas ar sudėtingas interpretacijas. Čia svarbiausia ne paaiškinti gyvenimą, bet jį išgyventi – pilnai, sąmoningai, be perteklinių minčių. Dzen moko, kad tiesa dažnai slypi paprastume: kvėpavime, judesyje, tylioje buvimo akimirkoje.

Karma: kaip budizmas aiškina likimą ir atsakomybę

Karma budizme nėra mistinė bausmių sistema ar likimo loterija, kurią kažkas suka už mus. Priešingai – karma yra labai žemiška ir net intymi. Ji kalba apie tai, kaip mes gyvename savo kasdienes akimirkas ir ką iš jų kuriame.

Budizmas sako: kiekvienas veiksmas, mintis ir net intencija palieka pėdsaką. Ne todėl, kad kas nors mus stebi ar vertina, o todėl, kad taip veikia pats gyvenimo audinys. Tai, ką sėjame savyje, anksčiau ar vėliau ima dygti.

Svarbu suprasti vieną dalyką: karma nėra likimas. Ji nėra iš anksto užrašyta. Ji nėra „tau lemta“. Karma yra procesas. Gyvas, nuolat kintantis. Kiekvieną akimirką mes ją kuriame iš naujo.

Budizme pabrėžiama, kad didžiausią reikšmę turi ne pats veiksmas, o vidinė būsena, iš kurios jis kyla. Tas pats poelgis, atliktas iš baimės ar iš atjautos, palieka visiškai skirtingą pėdsaką. Todėl budizmas taip daug dėmesio skiria sąmoningumui – gebėjimui pastebėti, iš kur kyla mūsų pasirinkimai.

Kai kalbame apie karmą, neišvengiamai paliečiame ir atsakomybės temą. Budizmas labai aiškiai sako: mes nesame savo minčių ir reakcijų įkaitai. Net jei paveldėjome tam tikrus įpročius, emocinius modelius ar patirtis, kiekvieną akimirką turime galimybę sustoti ir pasirinkti kitaip.

Tai nėra lengvas kelias. Prisiimti atsakomybę už savo vidinį pasaulį dažnai daug sunkiau nei kaltinti aplinkybes. Tačiau kartu tai ir labai išlaisvina. Jei karma nėra bausmė, vadinasi, ji nėra ir nuosprendis. Ji – mokymasis.

Budizmas moko, kad supratus karmą, gyvenimas tampa ne labiau kontroliuojamas, o labiau sąmoningas. Mes pradedame pastebėti ryšius: kaip nuolatinis skubėjimas gimdo nerimą, kaip atjauta kuria ramybę, kaip neišsakytos emocijos virsta įtampa kūne. Tai ne teorija – tai kasdienė patirtis.

Ir galbūt čia slypi gražiausia budistinės karmos dalis: jei kančia turi priežastį, vadinasi, ji turi ir pabaigą. Ne per stebuklą, o per mažus, tylius, sąmoningus pasirinkimus. Kiekvieną dieną. Kiekvienoje akimirkoje.

Kur pasaulyje paplitęs budizmas

Istoriškai budizmas gimė Indijoje, tačiau šiandien yra paplitęs labai plačiai. Didelių budistų bendruomenių yra:

• Indijoje ir Nepale – istorinėse savo ištakose
• Šri Lankoje, Tailande, Laose, Kambodžoje, Mianmare
• Tibete, Butane, Mongolijoje
• Indonezijoje ir kitose šalyse budizmas išliko kaip svarbi dvasinė tradicija

Skaičiuojama, kad budizmą išpažįsta 95 procentai kai kurių regionų gyventojų, o pasauliniu mastu egzistuoja plati pasaulinę budistų brolija.

Koks budizmo tikslas?

Budizmo tikslas yra ne tobulas gyvenimas be problemų, o aiškus santykis su realybe. Galutinis siekis – patirti nirvaną ir visišką išsilaisvinimą iš samsaros rato. Tai nėra vieta ar būsena po mirties, o gili vidinė laisvė.

Budos ir jų sekėjai mokė, kad nušvisti galima ne pabėgus nuo pasaulio, o jį pilnai patiriant. Budistinis kelias kviečia į sąmoningą buvimą, atjautą visoms gyvoms būtybėms ir atsakomybę už savo veiksmus.

Budizmas šiandien

Šiandien budizmas yra ne tik religija, bet ir gyvenimo būdas. Jis įkvepia psichologiją, sąmoningumo praktikas, meną, ritualus. Budistinio pasaulėvaizdžio elementai persipina su kasdieniais pasirinkimais – nuo tylos iki santykio su savimi.

Galbūt todėl budizmas laikomas ne tik sena doktrina, bet ir gyvu, nuolat atsinaujinančiu keliu. Keliu, kuris kviečia ne tik tikėti, bet nušvisti per patyrimą.

Budizmas neprieštarauja gyvenimui. Jis moko jį pamatyti.